Įrašų iš didžiausios pasaulyje lietuviškų plokštelių kolekcijos galima klausytis virtualiai

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaizdo ir garso dokumentų archyve sukaupta daugiau nei 14 200 lietuviškų garso, vaizdo dokumentų pavadinimų, iš kurių beveik 5 tūkst. – senosios šelako ir vinilo plokštelės. Nacionalinėje bibliotekoje, Muzikos ir vizualiųjų menų skyriuje, saugoma didžiausia lietuviškų plokštelių kolekcija pasaulyje. Per 11 tūkst. garso įrašų suskaitmeninta. Didžioji jų dalis paskelbta Lietuvos kultūros paveldo portale (www.epaveldas.lt). Kalbinta Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus vadovė Živilė Časaitė teigė, kad planuose dar ne vienas su garsinio paveldo skaitmeninimu susijęs projektas.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos skyrius buvo įsteigtas 1961 m. (nuo 2015 m. – Muzikos ir vizualiųjų menų skyrius). Nuo to laiko jis kaupia ir saugo Vaizdo ir garso dokumentų archyvą, kaip Lietuvos nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo dalį. Jau daugiau nei 50 metų šis skyrius, formuodamas minėtą archyvą, vadovaujasi pagrindiniais kriterijais – tai išsamumas, išsaugojimas, prieinamumas.

Reikšmingą Vaizdo ir garso dokumentų archyvo dalį sudaro išsami senųjų lietuviškų šelako plokštelių, išleistų įvairiose pasaulio šalyse 1907–1966 m., kolekcija. Joje šiuo metu 2556 pavadinimų plokštelės. Dauguma vinilo plokštelių į šį archyvą pateko Sovietų Sąjungos laikais. Šelako plokštelės buvo komplektuojamos bendradarbiaujant su žymiausiais lietuviškos plokštelės tyrinėtojais ir kolekcininkais: Algirdu Motieka (1935–2017), surinkusiu išsamiausią Europoje leistų lietuviškų šelako plokštelių rinkinį, bei JAV lietuviu Vytautu Strolia (1928–2007), kurio plokštelių kolekcija Lietuvos nacionalinę biblioteką pasiekė 2009 metais.

Kitaip nei spaudiniai, garso įrašai tuo metu nebuvo skirstomi centralizuotai, todėl plokšteles tuometinis Muzikos skyrius rinko savarankiškai, jos buvo vežamos iš didmeninės plokštelių bazės – Rygos plokštelių namų.* Šiandien Archyve saugomos 2352 pavadinimų lietuviškos vinilo plokštelės, išleistos 1941–2016 m. įvairiose pasaulio šalyse. Unikali kolekcijos dalis – lietuviškos muzikos ritinėliai pianolai, kuriuose įrašyta XX a. pirmos pusės įvairių žanrų lietuviška ar lietuvių atlikėjų įgrota muzika. Didžiausią pasaulyje lietuviškos muzikos ritinėlių pianolai kolekciją Nacionalinė biblioteka 2015 m. įsigijo iš muzikologo prof. dr. Dariaus Kučinsko.

2007 m., švenčiant pirmosios lietuviškos plokštelės šimtmetį, šelako plokštelių kolekcija, kaip nacionalinės reikšmės garsinis kultūros paveldas, buvo įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Vienas iš šios programos ir minėto registro tikslų – skleisti žinią apie į jį įtrauktą paveldą ir jį padaryti kuo patogiau prieinamą – atvirą visuomenei. Be to, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, kaip nacionalinės kultūros įstaigos, vienas iš veiklos tikslų yra kaupti, saugoti ir aktualinti nacionalinį dokumentinį kultūros paveldą, užtikrinti jo sklaidą. Todėl 2010–2012 m. dalyvaujant projekte „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra (VEPS)“, pasitelkus naujausias skaitmeninimo technologijas buvo suskaitmenintos ir virtualioje erdvėje paskleistos lietuviškos plokštelės – garsinis kultūros paveldas. Iš viso 2010–2015 m., projekto laikotarpiu ir tęsiant darbus, suskaitmeninti ir į VEPS duomenų banką bei Lietuvos kultūros paveldo portalą (www.epaveldas.lt) pateikti 11 044 kūriniai iš 1133 vinilo plokštelių (8806 kūrinių), išleistų 1941–1993 m., ir 1100 lietuviškų šelako plokštelių (2238 kūriniai), išleistų 1907–1966 m. (tarp jų ir pirmosios, 1907–1909 m. Rygoje ir 1910–1911 m. Vilniuje bendrovės „Zonophone Record“ išleistos, lietuviškos plokštelės). Suskaitmenintas 1916–1928 m. JAV išleistas 61 ritinėlis pianolai, 61 kūrinys, pateiktas portale www.epaveldas.lt, Garso įrašų kolekcijos rubrikoje „Muzika pianolai“.

Anot Ž. Časaitės, tik pusė šelako plokštelių paskelbta epaveldas.lt, kita pusė yra perrašyta iš gramofono į kompaktines plokšteles – to negalima vadinti skaitmeninimu, tad gavus finansavimą 3-iajame programos „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra (VEPS)“ etape bus siekiama tą dalį suskaitmeninti ir paskelbti. Kol kas minėtas kompaktines plokšteles su įrašais iš šelako plokštelių galima užsisakyti ir paklausyti bibliotekoje. O vinilo plokštelių įrašai suskaitmeninti visi, laikantis požiūrio, kad būtų išsaugotas vienas konkretaus garso įrašo vienetas, todėl neskaitmeninti įvairios laidos plokštelėse pasikartojantys įrašai.

Lietuvos kultūros paveldo portale plokštelių galima paklausyti pagal muzikos temas (pirmosios lietuviškos plokštelės, vokalinė muzika, instrumentinė muzika, literatūriniai įrašai, sceninė muzika ir kt.), pasirinkus rubriką „Garso įrašų kolekcija“. Patikslintoje paieškoje plokštelių įrašų galima ieškoti pagal plokštelės medžiagą (šelakas, vinilas), plokštelės apsisukimų greitį (78 aps./min., 45 aps./min., 33 1/3 aps./min.) bei garso tipą (stereofoninis, monofoninis).

Besidomintys garsiniu paveldu ir plokštelėmis socialiniame tinkle „Facebook“ gali prisijungti prie paskyros „Senoji plokštelė“ (https://www.facebook.com/SenojiPlokstele/). Ji skirta Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus sukauptiems turtingiems fondams pristatyti visuomenei. Nuo 2014 m. paskyra jau turi 474 sekėjus. Anot Ž. Časaitės,  „tai yra labai nemažai, kadangi paskyra specialiai reklamuojama nebuvo. Tarp sekėjų yra ir tikslinių narių, kurie papildo įrašus savo turima istorine informacija.“

Bibliotekos edukatoriai skaitmenintą garsinį paveldą panaudoja „Garso įrašų istorijos“ edukacinėje programoje (https://www.lnb.lt/paslaugos/lankytojui/edukacines-programos).

Kaip teigė Ž. Časaitė, artimiausiuose Nacionalinės bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus planuose – suskaitmeninti lietuviškus natų leidinius ir juos pateikti virtualioje elektroninio paveldo sistemoje epaveldas.lt taip, kad būtų galima interaktyviai – žymekliu sekant natas – paklausyti kūrinių. Taip pat bus skaitmeninami 1980–2010 m. įvairiose pasaulio šalyse išleistose garsajuostėse esantys lietuviški įrašai, kurių jokiais kitais pavidalais nėra.

* Straipsnyje panaudota informacija iš išsamaus garsinį paveldą pristatančio Živilės Časaitės straipsnio, publikuoto Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnale „Tarp knygų“, 2015 m. kovo mėn. numeryje.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Muzikos ir vizualiųjų menų skyriaus nuotraukoje – pirmoji lietuviška plokštelė. Siuntė mane motinėlė [Garso įrašas] : tautiška daina ; Ant kalno karklai : tautiška daina / [atlieka] Rygas Lietuviu wyru kwartetas. – Riga : Zonophone Record : International Zonophone Company, [1908]. – 1 plokštelė (apie 06 min.) : [78 aps./min., akust., mono] ; 25 cm. – Atlikėjai: Kačianiauskis, Pundzevičius, Linartas, Lukavičius

Šios plokštelės galima pasiklausyti čia. http://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0001772526

Šiek tiek plačiau apie pirmąją plokštelę:

Kai 1887 m. vokiečių inžinierius Emilis Berlineris (Emile Berliner, 1851–1929) išrado gramofoną ir pradėjo tiražuoti plokšteles, prasidėjo konkurencinė kova tarp fonografo volelio (išradėjas Thomas Alva Edison, 1847–1931) ir gramofono plokštelės, o pasibaigė ji pastarosios pergale. Lietuvoje garso įrašai buvo daromi naudojant abi technologijas – tiek voleliuose, tiek plokštelėse.

E. Berlinerio įkurta akcinė bendrovė „Gramophone Company“ buvo pirmoji, pradėjusi gaminti gramofono plokšteles, ir kurį laiką „karaliavo“ kaip monopolininkė garso įrašų rinkoje. Firmos garso inžinieriai, vadinti „ekspertais“ (Fred Gaisberg, William Sinkler Darby, Edmund James Pearse, Georg Franz Hampe ir kt.), keliavo po visą pasaulį (lankėsi net tokiose tolimose šalyse kaip Indija, Japonija, Kinija), reklamuodami gramofoną ir ieškodami talentingų atlikėjų įrašams. Jie buvo ne tik techniniai darbuotojai, bet ir pirmieji muzikos prodiuseriai, pasirašydavę sutartis su atlikėjais ir spręsdavę honorarų klausimus.

Pirmieji įrašai lietuvių kalba gramofono plokštelėse buvo padaryti Rygoje 1908 m., praėjus 21-eriems metams nuo gramofono išradimo. Tuo metu Lietuva priklausė carinei Rusijos imperijai, kur nuo 1899 m. veikė E. Berlinerio įsteigta garso įrašų firma „Gramophone Company“, kuri 1902 m. Rygoje įsteigė savo filialą “Zonophone Record”. Ryga buvo stambus pramonės miestas, o svarbiausia – uostas (šelakas, reikalingas gramofono plokštelių gamybai, buvo plukdomas iš Pietryčių Azijos laivais). 1908 m. Rygoje lietuviai sudarė pačią didžiausią svetimtaučių bendruomenę – čia jų gyveno apie 40 tūkstančių. Didžioji dalis atvyko ieškoti darbo arba gelbėdamiesi nuo carinės Rusijos represijų. Dėl liberalesnės aplinkos susidarė palankios sąlygos steigti draugijas ir rengti lietuviškus vakarus. Gali būti, kad viename tokių vakarų apsilankė firmos „Gramophone“ garso inžinierius Francas Hampė (Georg Franz Hampe, 1879–?), įrašęs pirmąsias plokšteles lietuvių kalba.

Remiantis lietuviškų garso įrašų pionierių prisiminimais, įrašai vyko Rygos „Bellevue“ viešbutyje, pasiruošti jie turėjo tik vieną dieną. Repertuaras buvo renkamas paskubomis, iš V. Kudirkos dainų rinkinio ir populiarių lietuvių liaudies dainų. Tik vienas iš šešių įrašų sesijoje dalyvavusių atlikėjų buvo profesionalus muzikas – tai Aleksandras Kačanauskas (1882–1959) – kompozitorius, vargonininkas, tuomet mokęsis Rygos Imperatoriškojoje muzikos mokykloje, vadovavęs Rygos lietuvių chorams. Petras Pundzevičius (1880–1955) buvo dramaturgas, režisierius, aktorius, anuomet Rygos politechnikumo studentas, Jurgis Linartas (1881–1946) – notaras, jo žmona Joana Jančaitė-Linartienė (1884–1966) – aktorė, Juzė Dryja-Visockaitė (1881–1928) – vargonininko Juozo Dryja-Visockio duktė, vaidindavusi lietuvių vakaruose, padėdavusi tėvui mokyti chorus, akompanuodavusi koncertuose. Kol kas nepavyko rasti išsamesnių žinių apie šeštąjį įrašų dalyvį – J. Lukavičių. Žinoma tik jį buvus Rygos lietuvių „Pašalpos“ draugijos choro dirigentu.

Parengė Margarita Gaubytė

Atnaujinta: 2017-11-22