Suskaitmeninti Vilniaus universiteto bibliotekos inkunabulai

Inkunabulai – tai iki XVI a., spaudos plitimo laikotarpiu išspausdintos knygos. Šios pirmosios knygos panašios į rankraščius, nes neturi pastraipų, titulinių lapų, nepažymėta spausdinimo informacija – laikas, vieta, spaustuvininko pavardė. Manoma, kad Lietuvoje šiuo metu yra išlikę 520 inkunabulų. Vilniaus universiteto biblioteka yra didžiausia jų saugykla Lietuvoje. Skaitmeninėje erdvėje biblioteka siūlo pavartyti net 33 inkunabulus.

Ramunės Gedvilaitės pranešime rašoma:

„Jei panaršytume VU bibliotekos fondus, sužinotume, kad čia saugoma 340 inkunabulų. Taip nuo XVII a. vadinamos pirmosios spausdintos knygos. Išvertus iš lotynų kalbos, incunabula reiškia „vystyklai, lopšys“. Nors naujausi duomenys rodo, kad terminą pirmą kartą pavartojo Hadrianas Junijus savo veikale Batavia, visgi šio žodžio išradėju daugelyje šaltinių nurodomas vokiečių bibliofilas Bernhardas von Mallinckrodtas. Jo 1639 m. Kelne leistame veikale „Apie spausdinimo meno atsiradimą ir raidą“ (De ortu et progressu artis typographicae), aprašančiame spaudos pradžią, pirmosios Europoje spausdintos knygos vadinamos prima typographicae incunabula, t. y. pirmaisiais spaudos vystyklais. Metaforine prasme, tai spauda, kuri dar neišaugusi iš lopšio, tebėra vystykluose, kūdikystės stadijoje. Ilgainiui tokį terminą perėmė ir kiti autoriai, ši sąvoka prigijo, ir šiuo metu inkunabulais priimta vadinti visus renkamaisiais spaudmenimis iki 1500-ųjų gruodžio 31 d. išspausdintus spaudinius.”

Suskaitmenintus inkunabulus galite pamatyti čia.

Tekstas parengtas pagal viešai prieinamą Vilniaus universiteto informaciją

Atnaujinta: 2020-06-12